„Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos paradoksas: užsibrėžiami šlovingi tikslai, į reglamentavimą nugula patraukliai skambantys ir brangiai įgyvendinami sprendimai. Tačiau esminė problema – realus atliekų surinkimo ir perdirbimo mastas – taip ir lieka neišspręsta. Vietoje tvarumo liekame su išpūstomis sąnaudomis, nepasiektais tikslais ir dar didesniu visuomenės nepasitenkinimu.
Kalbėsime apie tai, kas lemia šį nesuderinamumą, kuriame etape užprogramuota nesėkmė ir kodėl gamintojų atsakomybės įgyvendinimas atliekų tvarkymo sistemoje privalo būti grįstas aiškiais skaičiavimais, technologiniais sprendimais ir pamatuotais efektyvumo kriterijais.“